Vedating ru

Dėl menkiausios priežasties žmogus ima verkti, pykti, arba atvirkščiai, euforiškai džiūgauti.Tai bet koks neadekvatus emocingas reagavimas į išorinius dirgiklius, kai žmogus nebegali savęs suvaldyti, o kartais negali net racionaliai paaiškinti, dėl ko jis verkia ar pyksta.Stereotipai nėra pavojingi, jie tik įkalina, bet kartu suteikia tam tikro saugumo, įsivaizduojamo žinojimo, kas gerai, o kas blogai.

vedating ru-27

Šiandien nemažai moterų ypač daug dėmesio skiria savo išvaizdai ir įvaizdžiui besitikėdamos, kad vien esant gražia gyvenimas taps puikesnis, laimingesnis ir ramesnis.Dažnai tiek rūpinamės savo išore, kad užmirštame savęs pažinimo svarbą, gyvenimo prasmės paieškas ir tikimės, kad gyvenimas gal kada nors „susitvarkys“ savaime.Populiariausia moteriškumo samprata svyruoja nuo ,,motinos žemės“ iki ,,paslaptingojo mėnulio spindesio“, bet vargu ar tai ką nors pasako apie subjektyvų kiekvienos moters buvimą moterimi.Taip pat yra bandymų sudaryti ,,moteriškų“ savybių sąrašus ir netgi yra būdai, kaip tas savybes lavinti, bet man visa ta ,,moteriškumo“ industrija yra apie kažką kita.Moterys, kurios dirba su savimi, kuo puikiausiai išsivaduoja iš nevalingo emocinio nepastovumo ir įsivaizduojamos priklausomybės nuo savo hormonų.

Emocinio labilumo požymis – greitai besikeičiančios emocijos, žemas emocinio reagavimo slenkstis.„Hormonų audros“ – ne pasiteisinimas Populiaru manyti, kad moterys – jautresnės, emocingesnės, stipriai viską išgyvenančios būtybės. Bet nesutikčiau su taip primygtinai peršama idėja, kad sunkiai suvaldomą moters nuotaikų kaitą lemia hormonai. Permetant atsakomybę fiziologijai, sukuriama tam tikra bejėgiškumo pozicija, kai lyg ir norma tampa sakyti: ,, Atleisk, kad tave aprėkiau, žinai, man PMS“.Tuo dažnai grindžiame savo prastą nuotaiką, dėl to pykstamės su aplinkiniais… Negi taip jau normalu būti hormonų valdoma marionete?Žinau tik, kad didelė laimė kasdien po truputį, mažais žingsneliais, link to judėti. Kaip jau minėjau, kasdien mokausi jausti tai, ką jaučiu; mokausi norėti to, ko iš tiesų noriu, o ne to, ką sugalvojau, kad būtų gerai norėti. Besirūpindama savimi, kitų lūkesčius man, atsisakydama visų įsivaizduojamų ,,reikia“, kurių iš tiesų man nereikia, tampu vis laisvesnė, tikresnė.Pastebėdama, kas mane džiugina, stabteliu ir pasidžiaugiu.Kas yra moteris, kas svarbiausia, norint būti laimingai, ir kokios iliuzijos apie moteriškumą trukdo mums gyventi gerai?